Tai ta proga dalinuosi kartą pasisekusiu nesudėtingu gydymosi būdu. Kuris, be abejo, nėra malonus ar džiuginantis, na bet kaip mėgsta vaikams sakyti mamos "okolas šiknon (pardon - čia toks posakis) irgi nėra saldu".
Gudrybė paprasta - kas porą valandų skalauti gerklę peroksido kokteiliu. Tam prireiks: arbatinio šaukštelio vandenilio peroksido tirpalo ir pusės stiklinės šilto vandens. Ingredientus sumaišom ir užvertę galvą skalaujam gerklę. Kuo dažniau per dieną tai pakartoji, tuo mažiau dienų prireikia pasveikimui. Svarbu nepatingėti vietoj coffee break'ų ar "pirikūrų" darbe pasidaryti dažnokas "gerklės skalavimo" pertraukėles.
Na o vakar teko akis į akį pažvelgti vienai skaudžiai tiesai... Jeigu noriu sveikatintis, teks atsisakyti čepsų... Prisipažįstu - nuo pat pirmojo įrašo pirmosios raidės atsiradimo viešoje erdvėje, pradėjau sukti galvą, kaip visame sveikatinimosi procese integruoti čepsų vartojimą. Ir kaip prasisukti, kad niekas to nepriki6t7, kaip veidmainiavimo...
Nes čipsai - mano gyvenimo meilė. Prie alaus ar su gardžiu grietinės padažiuku jie maloniai nuteikia gomurį, jaukiai traška, mmm... Taip, jie tiesiog teikia džiaugsmą! Bet gi... Koks sudėtyje neprastas cheminių stebuklų rinkinys! Su puikiuoju E621 priešakyje... Buvau nusprendusi iškart parašyti, kad "KO JAU KO, O ČEPSŲ IŠBRAUKT IŠ SAVO GYVENIMO NEGALIU. SORIUKAS". Bet grįžo vyrs namo, išklausė mano atviro sveikatinimosi idėją ir iškart tuos čipsus priešpastatė... Sako: "Jau laikams mums nustot juos kapot..." Nuskambėjo, kaip atsisveikinimas..
Skaudu... Bet naujausias planas patobulinimas toks - ieškoti kokio tais mažiau cheminiastebuklinio atitikmens.. Ir linkiu sau sėkmės..
P.S. Sąmoningai čipsus vadinau čipsais, nes traškučiai skamba ne tik itin lietuviškai, bet ir pernelyg sveikai. Kas iš esmės kertasi su čipsų prigimtim...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą