Daryti viską, kad būtų kuo sunkiau gyventi. Regis, toks mano pastarųjų dienų, o gal ir mėnesių vidinis riksmas. Kimarinu darbe - paskui nešuosi darbą namo. Rūkau - paskui apsisuka galva, smirdžiu, nemyliu savęs. Mintyse kuriu įrašus, bet jų nepublikuoju. Ką ten nepublikuoju - net nesuguldau ant virtualaus ar realaus popieriaus...
Paskui skaitau kitų žmonių įrašus. Beveik kasdien. Ir mąstau - kaip puiku turėti tokį užsiėmimą! Štai gali atsijungti nuo visko ir išsilieti, jeigu prireikia. TARSI MAN KAS TRUKDYTŲ TAI PADARYT!
Ir kur visa tai veda? Į sielos neramystę... Galiu nervintis dėl: darbo ir nespėjamų atlikti užduočių, savo ne-valios, savo ne-užsispyrimo...
Velniava kažkokia. Net naujametinių pažadų nesugebėjau suguldyti į popierių. O šventai tikėjau, kad net jeigu visų jų neįgyvendinčiau, - kas būtų ganėtinai logiška - turėčiau šiokią tokią asmeninio tobulėjimo kryptį. Gal dar ne vėlu?
Bet ne šiandien. Šiandien - reikia dirbti. Dirbsiu, žinau. Tik kur - prie savo darbo stalo, ar vėl namuose, ant sofos, kur po teisybei turėčiau leisti ramius jaukius vakarus su mylimuoju...?
Verta, naudinga ir reikia užpykti ant savęs. Užpykti ir išsilieti. Kur tavo ambicija, kur tikslai ar siekiai, moterie??? Ar ne geriau jautiesi dabar, kai savo akimis pamatei šiuos nemalonius faktus apie save..? Tuos, kuriuos seniau tik pamintydavai...? Dar pamintyk.. Pavoliok galvoje, širdyje. Bet gyventi gerai juk niekada ne vėlu. Išjunk pagaliau savigailos mygtukėlį..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą